Apie įkūrėją

ŠTRICHAI PORTRETUI -- Šokių mokytoja                         Savaitraštis „DIALOGAS“
                                                                                                           
Paauglių būry neatskiri, kad ji mokytoja. Kol sukame mokyklos koridoriais, prasilenkdami kolegos stengiasi ją užkalbinti, kviečia kavos, sveikina su pergale. Živilė  - Vilniaus šv.Kristoforo (buvusios 9-osios) vidurinės mokyklos choreografijos mokytoja. Jos mokiniai - trečiokas Simonas Stanevičius ir ketvirtokė Greta Zaveckaitė gruodžio 9-ąją dieną Vilniuje įvykusiose sportinių šokių varžybose Vilnius open 2001 tarp 700 porų savo amžiaus grupėje užėmė I vietą. Simonas Stanevičius, mokytojos sūnus, (tolima tolima garsiojo žemaičio giminė) parbėgo šaukdamas: laimėjau mobilųjį telefoną! Buvusi nebuvusi jam ta pirmoji vieta…

Simonas šoka nuo ketverių metukų, o jo mama pradėjo būdama šešerių. Į “Žuvėdrą” Živilę nuvedė kaimynė, kuri ten dirbo. Abi nuėjo jau įpusėjus sezonui. Arba atsivedi partnerį, arba nešoki,- griežtokai buvo pasakyta. Živilės mama su saldainiais prisikalbino kaimynų Egidijų, tada dar darželinuką. Su Živile Egidijus Ruškys šoko 10 metų, dabar turi savo klubą Vokietijoje. Jaunesnio amžiaus grupėse jie beveik visada laimėdavo pirmąsias vietas, buvo tapę Lietuvos, Tarybų sąjungos vicečiampionais, o pasaulio čempionate Vokietijoje užėmė 5 vietą. Būdami šešiolikmečiai jie buvo vienintelė pora Lietuvoje, pasiekusi aukščiausią rezultatą. Juos išrinkdavo kaip simpatiškiausią porą, o ilgakasę Živilę tituluodavo šokėjų Mis.

Tuo metu Lotynų Amerikos šokius šokantiems vaikinams kelnes siūdavo iš elastinės medžiagos, o gale dar būdavo įtaisomi plastmasiniai žiedeliai, kad visą laiką jos būtų įtemptos. Kartą Vilniaus sporto rūmuose bešokant per konkursą Živilės batelio kulniukas pradūrė kitos poros vaikino kelnes, užsikabino už to žiedo ir įlindo į batą. Šokėjo kelnės perplyšo, abi poros nugriuvo vidury salės…

Vienintelis Živilės šokių apavas buvo motinos vestuviniai bateliai: kas kartą kulniukus nulauždavo, o batelius apsiūdavo vis kitokios spalvos medžiaga, pritaikyta pagal suknelę. Sukneles dažydavo vonioje, blizgučius darydavo iš fotojuostelių. Vienu metu atėjo į madą suknios su virvutėmis. Živilės tėvas “suorganizavo” virvių iš laivyno. Perdažė ir prisisiuvo. “Po šokių su sukiniais nuo tų virvių visos mano partnerio kojos būdavo mėlynos”, - prisiminusi juokiasi Živilė. Jos tėvai, patys pamišę dėl šokių, visus pinigus dukrai atiduodavo. Bute remontą pasidarė tik tuomet, kai ji paliko profesionalius šokius.

“Žuvėdroje” Živilė šoko 14 metų. Kodėl metė? “Ištekėjau”, - trumpai atsako. Baigė Klaipėdos konservatoriją ir  atsikėlė į Vilnių. Dirbo trenere T.Petreikio šokių studijoje, “Ratuto” klube. ( aut. Dabar jau ne vieni metai turi šokių studiją “Alemanda”). Paprastai profesionalūs šokių treneriai vengia dirbti mokykloje: labai išvargina, o atlyginimas mažas. Ž.Kučauskienę pernai prisikalbino. “Patiko dvyliktokai, - paprastai sako mokytoja. - Šiemet dar “įkišo” penktokus. Iš pradžių labai gailėjausi, kad juos paėmiau, bet paskui nutariau: arba aš juos palaušiu per mėnesį, arba jie mane.” Ar esanti reikli? “Labai, - prisipažįsta. - Bet pažymių negailiu. Vadovams sakau, ateikit į mano pamokas - vaikai tikrai puikiai šoka”. Be mokyklos ir klubo, Ž.Kučauskienė dar dirba vaikų darželyje “Vaidilutė”. Anądien pasidėjusi kalendorių ir ieškojusi tokios dienos per savaitę, kada galėtų išsimiegoti. Neradusi.

Kadangi visą laiką reikia perrėkti garsią muziką, - šokių treneriai kenčia dėl balso stygų. Ž.Kučauskienės balso stygų nuotrauka buvo demonstruota studentams medikams. Sako, prilygino 80 -metei bobutei… “Savaitę visai nešnekėjau, - prisipažįsta mokytoja. - Tėtis net siūlėsi mikrofoną nupirkti, bet kas iš to - aš vis tiek juk rėksiu. Toks charakteris.”

Matydami Živilę šokančią nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pažįstami dažnai klausinėja, ką veiktų, jeigu nešoktų? “Net neįsivaizduoju, - akimirką pamąsčiusi sako. - Namie tikrai nenusėdėčiau”. Nors kai reikia dirbti be poilsio dienų, savaitgaliais keltis penktą ryto, visaip pagalvojanti. “Baisiausia, kad vaikai “neperdegtų”, - sako mokytoja. - Nėra lengva laimėti I vietą (šio sporto teisėjų politika žiauri, kiekvienas tempia savo klubus), tačiau daug sunkiau tą vietą išlaikyti”. Po apdovanojimų Vilniuje susėdę abu su klubo treneriu ir nerimaudami klausę savęs: ką darysime toliau? Bet ilgiems apmąstymams laiko beveik nėra, nes artimiausias aukšto lygio konkursas Rygoje - visai netrukus, gruodžio 29-ąją.

“Jei mūsų mokykla rinktų simpatiškiausią, gražiausią, elegantiškiausią ir geriausią mokytoją - ja tikrai taptų mūsų šokių mokytoja Živilė ”, - pakalbintos patvirtino jos mokinės. 

Paruošė  Alma VIJEIKYTĖ